PDF Archive

Easily share your PDF documents with your contacts, on the Web and Social Networks.

Send a file File manager PDF Toolbox Search Help Contact



Angelas Sargas 1.pdf


Preview of PDF document angelas-sargas-1.pdf

Page 1 2 345264

Text preview


3
Nauji 1991-ieji metai buvo sutikti be kokių nors ryškesnių incidentų. Tačiau tariama
ramybė nieko negalėjo apgauti: visi puikiai žinojo, jog tai – tyla prieš audrą, nes LKP (TSKP),
„Jedinstvo“ draugovininkų ir jiems aktyviai talkinusių dislokuotų Lietuvoje kariškių dar 1990
metais pradėti veiksmai dalijant komunistų partijos turtą (t.y. jėga užgrobiant pastatus) aiškiai
nebuvo pasiekę lemtingos fazės. Promaskvietiškos jėgos neslėpė savo apetitų, kalbant marksizmo
terminologija – „programos maksimum“ bei „programos minimum“, todėl naujametis atokvėpis
negalėjo užmigdyti nei aukščiausios Lietuvos valdžios, nei Vidaus reikalų ministerijos, kurios
padalinių pareigūnams jau ne kartą teko tiesiogiai įsivelti į konfliktus su grobikais.
Šios nuojautos pasitvirtino jau antrąją naujųjų metų dieną…
Kaip jau minėjome, užsitęsus dviejų partijų – savarankiškosios LDDP (A.Brazausko) ir LKP
(TSKP platformoje) (M.Burokevičiaus) – santykių aiškinimuisi ir bendrai užgyvento turto dalyboms,
į konfliktą buvo įtraukti ir teisėsaugos organai. Pirmiausia dėl to, kad iki šiol „strateginius“
respublikos valdžios pastatus saugojo specialus Vidaus reikalų ministerijos padalinys – Atskiras
svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinys. Būtent jo pareigūnams
tomis dienomis (kaip ir vėliau per sausio 13-osios įvykius) teko didžiausias krūvis palaikant viešąją
tvarką. Taigi, savarankiškajai LKP nesutariant su „platformininkais“ pastarieji nutarė visais leistinais
ir neleistinais būdais perimti numatytų paimti savo globon pastatų apsaugą. Dažniausiai šiam darbui
atlikti buvo pakviečiami kareiviai.
Jonas Dervinis, 1991 metais – Atskiro svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos
vadovybės apsaugos dalinio prie LR VRM vadas, milicijos kapitonas, pasakojo:
„Sausio 1 d. kaip visada turėjo pasikeisti mūsų pamainos. Archyve (buvusios LKP CK,- aut.)
pasikeitė tvarkingai, be jokių incidentų, o CK pastate mūsų žmogų apgaule išstūmė TSRS VRM
kareiviai, atgal nebeįleido. Atvažiavę supratome, kad tartis su jais beviltiška, o kadangi lauke saugoti
nėra ką, nusiuntėme darbuotoją prie archyvo sustiprinti postą: sprendžiant iš visko, kitas
susistumdymas turėjo įvykti ten. LDDP CK reikalų valdytojo jie taip pat neįleido. Vadovavo jiems
milicijos majoras V.Šejinas, LKP (TSKP) CK narys, nebeegzistuojančios LTSR VRM partijos
komiteto sekretorius. Su TSRS VRM kareiviais mes nekonfliktuojame, seniai dirbame greta, suradę
bendrą kalbą. Bet V.Šejinas buvo pasisamdęs kooperatyvo darbuotojus – Bartašiūno milicijos
mokyklos klausytojus. Taigi vienas viršila V.Šejino nurodymu pradėjo kelti triukšmą: nieko neįleisti,
mūsų žmogų išvaryti. V.Šejinas apšaukė mus sąjūdiečiais, pareiškė, kad Maskva jau žino apie mus ir
mes atleisti iš darbo. Mes nenusileidome, ir archyvas liko išsaugotas iki vakaro. Bet mūsų žmogaus
keisti jie taip ir neleido, todėl mes, savo ruožtu, neleidome pasikeisti kareiviams.
V.Šejinas bandė įsiveržti jėga, bet buvę su juo kareiviai jo nepalaikė. Nieko nepešęs, jis
pagrasino mums, kad tuoj ateis desantininkai ir išvarys mus. Pasiruošėme atremti užpuolimą, bet,
laimė, desantininkai nepasirodė.