PDF Archive

Easily share your PDF documents with your contacts, on the Web and Social Networks.

Send a file File manager PDF Toolbox Search Help Contact



Angelas Sargas 1.pdf


Preview of PDF document angelas-sargas-1.pdf

Page 1 2 3 456264

Text preview


4
Kiek anksčiau TSKP CK reikalų valdytojas Gribanovas siūlė mums sudaryti su jais sutartį
dėl archyvo apsaugos, tačiau mes nė kalbėti apie tai negalime, kadangi šis archyvas AT nutarimu
perduotas Lietuvos Vyriausybės žinion ir nebepriklauso tai partijai. Jei sudaryčiau tokią sutartį, jie
mus finansuotų ir taptume jų pavaldiniais, t.y. archyvas vėl priklausytų tik jiems. Tai būtų
didžiausias politinis nusikaltimas.“
Vidimantas Vinevičius, minėto dalinio būrio vadas, milicijos leitenantas:
„Įtemptas dialogas su V.Šejinu truko apie pusantros valandos. Sargybinį vis dėlto pakeičiau,
bet mums grasino, reikalavo palikti postą. Mums nesutikus, pakvietė į pagalbą dar daugiau žmonių,
neleido niekur skambinti, bet šiaip taip pranešiau apie įvykį VRM budėtojui ir savo vadui… Po to
priėjome kompromisą: aš išeisiu, bet sargybinis pasiliks. Tuo tikėjausi laimėti laiko deryboms. Bet
su V.Šejinu kalbėtis buvo neįmanoma,- vadino mus fašistais, sakė, kad reikia mus visus šaudyti,
vynioti ant tankų vikšrų… Gana nejauku, kai visas būrys kareivių pasiruošęs vykdyti kiekvieną
nesveiko žmogaus įsakymą.“1
Nebeturėdami vilties susitarti su atvykėliais geruoju, saugoję archyvo pastatą milicininkai,
kuriems buvo pranešta, kad į pagalbą V.Šejinui turi atvykti desantininkai, automobilio žibintais
apšvietė įėjimą į archyvą ir iškvietė LR VRM Ypatingosios paskirties milicijos padalinio (OMON)
vyrus, kurie pradėjo budėti kartu su J.Dervinio vyrais.
Pats Vladimiras Šejinas, buvęs Vilniaus m. Tarybų rajono (dabar 3-as policijos
komisariatas,- aut.) vyresnysis apylinkės įgaliotinis, milicijos majoras, šio įvykio priežastis dėstė
kitaip:
„Savo poziciją aš jau aiškinau vidaus reikalų ministrui, mano žodžius transliavo radijas.
Korespondentui pasakiau, kad nefilmuotų manęs (tai radijas vis dėlto ar TV?- aut.) be mano leidimo,
nes paguldysiu ant asfalto. Ir šalia stovėjusį ministro pavaduotoją būčiau paguldęs…
Dar 1990 m. gruodžio pradžioje siūliau Derviniui sudaryti sutartį dėl objektų apsaugos jo
sąlygomis. Mes būtume finansavę Dervinio saugomus postus, mokėtume brangiau nei nežinybinei
apsaugai. Juk jo dalinį išvarė iš Aukščiausiosios Tarybos, kurią saugo kiti žmonės, gaudami už tai
beveik milijoną per metus. Devyni žmonės – milijoną! Mes siūlėme už kiekvieną postą po 22
tūkstančius. Už tuos pinigus būtų išlaikytas ir visas dalinio aparatas. Dervinis pasakė, kad turi
susitarti su savo ministerija… Praėjo trys savaitės, bet iš draugo Dervinio nieko nesulaukėme.
Aiškinome seržantams, kad nuo sausio 1 d. jie – ūkiskaitinė organizacija ir kuo daugiau sutarčių, tuo
geriau. Žodžiu, rūpinomės, kad žmonės neliktų be darbo, nes šiaip iš jų jokios naudos. Gerai, kad jie
visi moka lietuvių kalbą, gali išvengti konfliktų – skirtingai nei aš, bet tai mano problemos. Manau,
kad kartais ir Čapajevas – gerai.

1

„Liaudies sargyboje“, 1991 m. sausio 7-13 d., Nr.2.