PDF Archive

Easily share your PDF documents with your contacts, on the Web and Social Networks.

Share a file Manage my documents Convert Recover PDF Search Help Contact



Angelas Sargas 1.pdf


Preview of PDF document angelas-sargas-1.pdf

Page 1...4 5 678264

Text preview


6
Ir antilietuviškosios jėgos šios progos nepraleido – sausio 8-ąją prie Lietuvos Respublikos
aukščiausiosios Tarybos buvo surengtas mitingas, kurio oficialiu pretekstu tapo kainų šuolis, o iš
tikrųjų, prisidengiant suprantamu žmonių nepasitenkinimu, buvo ketinta minios jėgomis užimti
Aukščiausiąją Tarybą. Ją apginti galėjo tik milicija. Jos veiklą tomis dienomis labai taikliai
apibūdina Liutauras Vasiliauskas, 1991 metais – VRM Profilaktikos valdybos viršininkas,
milicijos papulkininkis:
„Situacijoje, kuri susiklostė 1991-ųjų sausio pradžioje, milicijai teko savotiško
amortizatoriaus vaidmuo. Turėjome ne tik ginti visuomenę nuo nusikaltėlių ir pažeidėjų, kaip
anksčiau, bet ir „žmones nuo žmonių ir žmones nuo kariuomenės“,– būtent taip buvome įvardiję
savo uždavinius. Psichologiškai buvo labai sunku vykdyti šią misiją dar todėl, kad nuolat buvome
tarp kūjo ir priekalo, mus spaudė ir iš kairės, ir iš dešinės. Įvairiausios komisijos keitė viena kitą,
dėl kiekvienos smulkmenos rašydavome pasiaiškinimus tiek naujai valdžiai, tiek TSRS VRM, nuo
kurios finansavimo visiškai priklausėme. Viena rimčiausių kibirkščių toje maksimaliai suelektrintoje
aplinkoje tapo staigus kainų kėlimas. Tam tikroms jėgoms toks pretekstas tapo tikra dovana: sausio
8 d. tai pasireiškė bandymu įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą“.

Apie planuojamą mitingą buvo žinoma iš anksto. Kaip rašo savo monografijoje buvęs LR
VRM Policijos departamento generalinis komisaras P.Liubertas ir profesorius Č.Mančinskas, „1991
m. sausio 7 d. vakare, apie 21 val., į Vidaus reikalų ministeriją atvykęs Aukščiausiosios Tarybos
Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Z.Vaišvila informavo, kad rytoj, sausio 8 d.,
apie 8 val. žada mitinguoti „raudonosios brigados“ ir prašė imtis atitinkamų priemonių. Tačiau į šią
informaciją nebuvo įsiklausyta, o pats informuotojas iš ministro kabineto buvo palydėtas žodžiais:
„Jūs tiek daug blogo padarėte vidaus reikalų sistemai, kad nesinori su Jumis bendrauti“.4
Dėl milicijos pajėgų „nebuvimo“ prie Aukščiausiosios Tarybos sausio 8 d. nerimavo ir
tuometinis vicepremjeras Romualdas Ozolas:
„… Kai sausio 8-osios rytą atėjau į parlamentą, pamačiau, kad jį saugo tik keletas
policininkų. Su vidaus reikalų ministru buvo tartasi, kad tokiais atvejais policininkų būtų
pakankamai. Neaišku, kodėl pažadas nebuvo įvykdytas. Griebęs telefoną, prisiskambinau berods
pavaduotojui ir, pavartojęs keletą stipresnių žodžių, pareikalavau, kad parlamento apsauga būtų
garantuota. Tuo metu jedinstveninkai iš didžiųjų gamyklų jau tvindė kiemą. Geležinės užtvaros tada
dar nebuvo, jie galėjo prieiti prie pat paradinių durų…“5

4

5

P.Liubertas, Č.Mančinskas, „Lietuvos policija atkūrus nepriklausomybę“, Vilnius, 2004, 77 p.
„Pirmoji Vyriausybė. 1990-1991“, Vilnius, „Pradai“, 2000