Angelo sargo skrydis 2013 .pdf

ANGELO SARGO
SKRYDIS

2013

ANGELO SARGO
SKRYDIS

LIETUVOS POLICIJOS KRONIKA
III dalis

1993•1996

POLICIJOS DEPARTAMENTAS
PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS

UDK 351.74(474.5)(091)
An 83

Ši knyga - jau trečioji “Lietuvos policijos kronikos” dalis, apimanti 1993-1996 metus. Kaip ir pirmieji du tomai, knyga paremta archyviniais dokumentais, autentiškais
to meto įvykių dalyvių ir liudytojų prisiminimais, kitais šaltiniais, iliustracijomis.

ISBN 978-9955-466-48-2

© Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2013
© Spindulio spaustuvė, 2013

5

Mieli skaitytojai!
Tai, kad laikote rankose šią knygą, savaime liudija, jog „Angelas Sargas“ tęsia
savo „skrydį“. Kitaip ir būti negali: policija kaip svarbi laisvos, demokratinės valstybės dalis, gyvena, vystosi, tobulėja, juda į priekį kartu su Lietuva. Ir kiekvienas reikšmingas jos
ţingsnis jau po akimirkos tampa istorija, tad ką kalbėti apie metus, dešimtmečius?.. Išsaugoti tą bendros istorijos dalelę, išgelbėti nuo uţmaršties,- štai vienas iš mūsų ţenklių uţdavinių.
Naudodamasis proga dar kartą noriu pastebėti, jog „Angelo Sargo skrydis“ nėra
nei rimta mokslinė monografija, nei istorijos vadovėlis, skirtas priimti viską, kas jame pasakyta, kaip aksiomą, aprobuotą ir visų pripaţintą tiesą. Tai tėra policijos (tiek valdţios institucijos, tiek didţiulio joje tarnaujančių ţmonių kolektyvo, savotiško gyvo organizmo prasme) gyvenimo kronika, dienoraštis, kuriame daugiau ar maţiau organiškai susipynę ir tikri
archyviniai dokumentai, ir įvairių lygių policininkų, darbuotojų arba susijusių su policija
kitų valstybės pareigūnų autentiški prisiminimai, ir ţiniasklaidos publikacijos... Savaime
suprantama, tikėti galima (nors ir šiuo atveju ne visada besąlygiškai) tik oficialiais dokumentais, visa kita labiau vertintina kaip šiek tiek beletrizuota publicistika, fonas, padedantis
geriau suvokti atskirų policijos gyvenimo momentų esmę, vienokių ar kitokių sprendimų
priėmimo pagrindus, motyvus.
Taip pat reikėtų paţymėti, kad kiekvienas turi teisę į savo prisiminimus, savo tam
tikrų įvykių analizę, įvertinimą, tačiau tai anaiptol nereiškia, jog kategoriškai turime priimti
viską kaip „paskutinės instancijos“ tiesą,– čia gali pasitaikyti ir subjektyvumo, ir objektyvių
aplinkybių (kad ir nenumaldomai bėgančio laiko) lemtų netikslumų, interpretacijų. Kartais –
noro pagraţinti arba netgi nuslėpti tikrovę. Tiesa, kaip sakoma, visada yra kaţkur vidury;
mums svarbu tik uţfiksuoti kuo daugiau dalykų, kurie atrodo bent kiek svarbūs, įdomūs, kol
tai dar įmanoma, kol jie neiškeliavo negrįţtamai į nebūtį. Mes, šiukštu, nesiverţiame į profesionalių istorikų tyrinėjimams skirtą teritoriją, neketiname atimti iš jų duoną. Atvirkščiai,
stengiamės parūpinti kuo daugiau tos duonos ateities istorikams, kada nors padėsiantiems
po mikroskopu ir mūsų gyvenimo laikotarpį ir, galbūt, padėkosiantiems mums uţ tai, kad
nebuvome tinginiai...

Pagarbiai
Lietuvos policijos generalinis komisaras

Saulius Skvernelis

6

1993. „ATGAL Į ATEITĮ“...
Tęsdami savo kroniką po kiek uţtrūkusios pertraukos, pirmiausia priminsime
skaitytojams, kad iš naujų 1993-ųjų metų visa Lietuvos vidaus reikalų sistema, gerokai nukamuota dirbtinio jos politizavimo ir tam tikrų voliuntaristinių ankstesnės vadovybės sprendimų, pagrįstai tikėjosi esminių pokyčių į gera. Pirmiausia tokie lūkesčiai buvo siejami su
nauja šalies valdţia ir, konkrečiai, naujuoju vidaus reikalų ministru Romasiu Vaitekūnu –
ţmogumi, paţįstamu sistemai ir gerai išmanančiu sistemą, ţinančiu visas jos problemas.
Iš tiesų, naujasis ministras ėmėsi darbo iš peties. Vienu pirmųjų savo įsakymų,
kaip jau buvo išsamiai papasakota 2-me „Angelo Sargo skrydţio“ tome, R.Vaitekūnas panaikino kai kuriuos savo pirmtako P.Valiuko sprendimus. Taip VRM kolegijos posėdyje
1992 m. gruodţio 18 d. buvo nutarta atsisakyti daugiau nei prieštaringai vertinamos VRM
kontrţvalgybos, stiprinti kovą su organizuotu nusikalstamumu, tobulinti tiek pačios vidaus
reikalų sistemos, tiek policijos struktūrą.
Reikia paminėti, jog naują Vidaus reikalų ministerijos kolegiją pagal pareigas sudarė: ministras Romasis Vaitekūnas (kolegijos pirmininkas), jo pavaduotojai Juozas Matonis1, Petras Liubertas, Vytautas Skapcevičius, Arvydas Svetulevičius ir Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis komisaras Vytautas Leipus. Kolegijos
nariais taip pat tapo Policijos departamento Savivaldybių policijos skyriaus vyresnysis komisaras Česlovas Kazimieras Blaţys, Pataisos reikalų departamento direktorius Jonas
Blaţevičius, Migracijos departamento direktorius Edvardas Gruţas, Priešgaisrinės apsaugos departamento direktorius Julius Kraujelis, Tardymo departamento direktorius Justinas
Vasiliauskas, Alytaus miesto ir rajono PK vyresnysis komisaras Vytautas Grigaravičius,
Policijos akademijos rektorius Alvydas Pumputis, Švenčionių rajono PK komisaras Ivolis
Spiridonovas, Policijos departamento kriminalinės policijos vyriausiosios valdybos vyriau-

1

1993 m. sausio 27 d. šalies premjeras B.Lubys savo potvarkiu Nr.64p panaikino
vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo etatinį vienetą ir atleido J.Matonį iš LR vidaus
reikalų ministro pirmojo pavaduotojo pareigų.

7

siasis komisaras Algirdas Talačka. Kolegijos sekretoriumi paskirtas Štabo vyresnysis inspektorius Kęstutis Šileika.
Jau pirmosios R.Vaitekūno vadovaujamos VRM kolegijos 1993 m. sausio 19 d.
metu buvo aštriai kalbėta apie sparčiai augantį nusikalstamumą. Konkrečiai, paminėta, jog
vien organizuotų nusikalstamų grupuočių Lietuvoje veikia daugiau kaip 100, jų gretose apie
1,5 tūkstančio aktyvių narių. Labiausiai susirūpinta tuo, jog vis stiprėja ekonominis nusikaltėlių potencialas, o tuo metu teisėsauga trypčioja vietoje.
Savo pranešime ministras R.Vaitekūnas pirmą kartą atvirai pasakė, jog organizuotas nusikalstamumas daro netiesioginę įtaką šalies valdymo sistemai. Kolegijos metu
taip pat buvo pripaţinta, jog nuolat blogėjanti padėtis, savo ruoţtu, slegia teisėsaugos darbuotojus, kuriems dėl ţinomų objektyvių aplinkybių nusvyra rankos, būdingos laikinumo
nuotaikos, politinė konjunktūra trukdo perimti iniciatyvą, duoti nusikalstamumui deramą
atkirtį.
Buvo informuota, kad VRM rengia Nusikalstamų bendrijų kontrolės įstatymo
projektą, dalyvauja rengiant naujus Baudţiamąjį ir Baudţiamojo proceso kodeksus, nemaţai
kitų įstatymų bei jų pataisų. Daug vilčių buvo teikiama funkciniam kriminalinės policijos
struktūros pertvarkymui, naujai kuriamiems padaliniams, kalbėta apie savivaldybių policijos, prevencijos padalinių stiprinimą, jų sąveiką ir t.t. Kartu buvo pripaţinta, kad vien organizaciniai pertvarkymai neduos konkrečios naudos. Kaip pavyzdys buvo paminėtos VRM
Kontrţvalgybos valdyba, Teisėtumo kontrolės inspekcija: esą, nors jos ir buvo sukurtos iš
pačių geriausių ketinimų, niekas negali pasakyti, ką gero jos nuveikė. R.Vaitekūno ţodţiais,
šios institucijos, atvirkščiai, vykdė konjunktūrinius uţsakymus, skatino įtarumą, nesveiką
atmosferą tarp sistemos darbuotojų, susikompromitavo įtartinais ryšiais. Todėl ministro
įsakymu Kontrţvalgybos valdyba panaikinta, o Teisėtumo kontrolės inspekcija reorganizuota.
Savo knygoje „Lietuvos policija atkūrus nepriklausomybę“ P.Liubertas ir
Č.Mančinskas mini VRM parengtą paţymą „Apie vidaus reikalų sistemos 1992-1993 metų
veiklos rezultatus ir uţdavinius sekantiems metams“:
„…per 1992-1993 metus tirtos bylos akivaizdţiai rodo, kad Lietuvoje veikiančios
grupuotės stengiasi internacionalizuoti savo ryšius ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Beveik

8

visos ţinomos grupės yra gerai ginkluotos šaunamaisiais ginklais, turi šaltuosius ginklus,
dujinius balionėlius, kai kuriose akcijose naudojamos policijos pareigūnų uniformos (…)
Didėja nusikaltėlių agresyvumas, ţiaurumas, vis daţnesni pasikėsinimai į policijos ir vidaus
tarnybos pareigūnų gyvybę“. 2
Tuometinę situaciją organizuoto nusikalstamumo srityje turbūt geriausiai apibūdina Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo Egidijaus Bičkausko pranešimas
„Baudţiamosios teisės priemonės Baltijos šalyse uţkirsti keliui organizuotam nusikalstamumui“. Jį verta pacituoti išsamiau.
„…Baudţiamosios teisės reformos klausimas buvo pradėtas kelti dar gerokai iki
Nepriklausomybės atkūrimo (…) Dar 1988 metais Lietuvos parlamentas (Aukščiausioji
Taryba,- aut.) sudarė darbo grupę naujiems baudţiamiesiems įstatymams kurti. Atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, darbas šioje srityje suaktyvėjo (…)
Baudţiamojo kodekso esminius pakeitimus, tiesiogiai susijusius su organizuotu
nusikalstamumu, manau, reikėtų sieti su 1992 metų pabaiga – 1993 metų pradţia. Deja,
tenka paţymėti, jog šie pakeitimai buvo daţnai chaotiški, kaip reakcija į vienų ar kitų visuomeninių, socialinių ekonominių sąlygų pasikeitimą, daţnai per maţai prognozuojant
ateitį. Pirmą kartą tuo metu buvo kriminalizuotos tokios veikos kaip vertimasis uţdrausta
komercine-ūkine veikla, aplaidus ir apgaulingas apskaitos tvarkymas, neteisėta įmonės
veikla, neteisėtos finansinės operacijos, falsifikuotų prekių gaminimas ir pardavimas. Pakeista kontrabandos sudėtis. Kad ir netiesiogiai, bet neabejotinai šie pakeitimai tiko ir kovai
su organizuotu nusikalstamumu. Buvo ir tiesioginių pakeitimų. Minimu laikotarpiu (t.y.
1992-1993 metais) galų gale valstybėje buvo pripaţintas organizuoto nusikalstamumo egzistavimas. Pripaţinta, jog Lietuvoje veikia beveik 100 nusikalstamų grupuočių, kurių dalis
yra grynai kriminalinės (uţsiiminėjo vagystėmis, plėšimais), o kita dalis – ţymiai aukštesnio organizuotumo lygio, susijusi su reketu, pinigų plovimu, kontrabanda, pareigūnų papirkinėjimu, dalyvavimu ekonominėje veikloje ir privatizavimo procese. Šiuos asmenis pa-

2

P.Liubertas, Č.Mančinskas, „Lietuvos policija atkūrus nepriklausomybę“, monografija, Lietuvos teisės universitetas, Vilnius, 2004, 109 p.

9

traukti baudţiamojon atsakomybėn buvo sudėtinga. Baudţiamasis kodeksas nenumatė atsakomybės uţ nusikalstamų grupių organizavimą, dalyvavimą jų veikloje. Tik 1993 metų pradţioje šio nusikaltimo sudėtis, kad ir ne visai tobulai, buvo apibrėţta kodekse (…) Truputį
vėliau buvo padaryti kodekso pakeitimai, išplečiantys būtinosios ginties teisėtumo sąlygas,
įtvirtinantys normas, leidţiančias panaudoti jėgą sulaikant nusikaltėlį, jei šis priešinasi, leista piliečiams turėti ginklą savigynai. Šiuo laikotarpiu padaryta nemaţai pakeitimų, tiksliau
apibūdinančių nusikalstamas veikas, dirbant valstybinėje tarnyboje (…)
1993 metų pradţioje Lietuvos parlamentas, reaguodamas į kylančią organizuoto
nusikalstamumo bangą, konkrečiai padaţnėjusius reketo, sprogdinimų atvejus, kuriuos gyvai aptarinėjo visuomenė ir visuomenės informavimo priemonės, (…) nuėjo ne tuo keliu,
kurį sąlyginai būtų galima pavadinti „įslaptintų liudytojų“ keliu. Baudţiamasis procesas
buvo papildytas ir dabar tebegaliojančia norma, leidţiančia neatskleisti tardymo ir teisminio
proceso metu (išskyrus teisėją ir prokurorą) nukentėjusiojo ar liudytojo organizuoto nusikalstamumo byloje anketinių duomenų. Tačiau ši norma, kai neįslaptinami patys parodymai, manau, bevertė ir neefektyvi. O pačių parodymų įslaptinimas paverstų niekais visą
teisminį procesą, paverstų jį demokratijos farsu. Kita vertus, šios normos egzistavimas turi
demoralizuojantį pobūdį, tarsi valstybės lygmeniu konstatuodamas ir skatindamas kovą su
organizuotu nusikalstamumu „pasislėpus uţ kampo“ (…)
Krizinė situacija, susidariusi 1992 metų pabaigoje – 1993 metų pradţioje, paskatino Respublikos Prezidentą3 sukurti koordinacinę grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Ši grupė neturėjo kokių nors valdinių įgalinimų (juos sudarė kiekvieno
grupės dalyvio, uţimančio pakankamai aukštas valstybines pareigas, įgaliojimai). Ši grupė
analizavo situaciją, koordinavo teisėtvarkos institucijų veiksmus, planavo, kūrė ir pateikinėjo parlamentui konkrečių įstatymų projektus. Deja, ji egzistavo neilgai. Manau, jog pagrindinis jos darbo rezultatas buvo tai, kad teisėtvarkos institucijoms buvo įkvėptas pasitikėji-

3

Algirdas Mykolas Brazauskas Lietuvos prezidentu buvo išrinktas 1993 m. vasario 14 d.